Atminties sutrikimai ir nuotaikos pokyčiai yra vieni labiausiai neraminančių simptomų, kuriuos šeimos pastebi vyresnio amžiaus žmonėms. Mama ar tėtis gali tapti užmaršesni, partneris gali kartoti tuos pačius klausimus, praleisti susitikimus, pamiršti vaistus ar prarasti susidomėjimą mėgstama veikla. Tuomet šeimoje dažnai tyliai kyla klausimas: ar tai demencija?
Tačiau ne visi pažintinių funkcijų pokyčiai reiškia demenciją. Depresija, gedulas, nerimas, miego sutrikimai, skydliaukės ligos, vitamino B12 ar folio rūgšties trūkumas, vaistų šalutinis poveikis ir lengvas kognityvinis sutrikimas gali atrodyti labai panašiai. Kartais kelios priežastys persidengia, todėl situacija tampa dar painesnė.
Šiame straipsnyje paaiškinama, kuo skiriasi demencija, depresija ir lengvas kognityvinis sutrikimas, į ką kreiptis pirmiausia, kaip gali atrodyti ištyrimas ir kodėl svarbu neskubėti daryti išvadų vien iš pirmųjų simptomų.
Kodėl šios būklės taip dažnai painiojamos?
Jei žiūrėtume tik į simptomus – užmaršumą, sunkumą susikaupti, sumažėjusią motyvaciją, sulėtėjusį mąstymą, sunkumus planuojant ar atliekant kasdienes užduotis – demencija, depresija ir lengvas kognityvinis sutrikimas gali atrodyti panašiai. Kadangi pokyčiai dažnai vystosi palaipsniui, šeima juos pastebi tik tada, kai įvyksta kažkas konkretaus: neapmokėta sąskaita, pamiršti vaistai, praleistas vizitas, neparuoštas maistas ar staigus atsitraukimas nuo socialinio gyvenimo.
Šis persidengimas nėra atsitiktinis. Žmonės, sergantys demencija, gali sirgti ir depresija. Depresija gali sulėtinti mąstymą ir pabloginti atmintį. Lengvas kognityvinis sutrikimas yra tarsi tarpinė būsena tarp įprasto senėjimo ir demencijos: žmogus dar gana savarankiškas, bet pokyčiai jau pastebimi.
Visuomenėje dažnai manoma, kad atminties problemos automatiškai reiškia demenciją. Klinikinėje praktikoje taip nėra. Gydytojai neretai nustato depresiją, lengvą kognityvinį sutrikimą arba grįžtamas medicinines priežastis, kurias galima gydyti.
Demencija, lengvas kognityvinis sutrikimas ir depresija – paprastai
Demencija nėra viena konkreti liga. Tai bendras terminas progresuojančioms neurologinėms būklėms, tokioms kaip Alzheimerio liga, kraujagyslinė demencija, Lewy kūnelių demencija ar frontotemporalinė demencija. Esminis demencijos požymis yra tai, kad pažintinių funkcijų silpnėjimas pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui ir savarankiškumui: tvarkyti pinigus, gaminti maistą, orientuotis aplinkoje, prisiminti susitikimus ar sekti pokalbį. Simptomai laikui bėgant blogėja, o gydymas ir pagalba dažniausiai orientuoti į ligos progresavimo lėtinimą, gyvenimo kokybės palaikymą ir šeimos palaikymą.
Lengvas kognityvinis sutrikimas yra tylesnė, tarpinė būsena tarp įprasto senėjimo ir demencijos. Žmonės, turintys lengvą kognityvinį sutrikimą, dažnai patys jaučia, kad kažkas pasikeitė: dažniau pameta daiktus, pamiršta vardus, kartoja klausimus ar sunkiau seka sudėtingesnes instrukcijas. Vis dėlto daugumą kasdienių veiklų jie dar atlieka savarankiškai. Kai kuriems žmonėms ši būklė niekada neprogresuoja iki demencijos, o kartais net pagerėja, jei sutvarkomi prisidedantys veiksniai, pavyzdžiui, depresija, prastas miegas, alkoholis, vaistų sąveikos ar vitaminų trūkumas. Kitiems sutrikimas pamažu progresuoja, ypač jei jį lemia Alzheimerio ligos procesai.
Depresija šį vaizdą labai apsunkina, nes vyresniame amžiuje ji gali labai priminti demenciją. Depresija ne visada pasireiškia vien liūdesiu. Kartais ji atrodo kaip apatija, sulėtėjęs mąstymas, užmaršumas, neryžtingumas, atsitraukimas nuo veiklų ir sumažėjusi energija. Tinkamai gydant depresiją, pažintinės funkcijos gali labai pagerėti. Būtent todėl išsamus įvertinimas toks svarbus prieš priimant didelius sprendimus dėl priežiūros, globos ar savarankiškumo.
Į ką kreiptis pirmiausia?
Dažniausiai pirmas žingsnis yra šeimos gydytojas. Geras pirminis įvertinimas turėtų apimti ne tik klausimą „ar blogėja atmintis“, bet ir platesnį vaizdą: nuotaiką, miegą, vaistus, alkoholio vartojimą, netektis, nerimą, skausmą, kasdienes funkcijas ir tai, ką pastebi artimieji.
Gydytojas gali paklausti, ar žmogus pamiršta susitikimus, ar susitvarko su finansais, ar vartoja vaistus tinkamai, ar pasikeitė elgesys, ar sumažėjo susidomėjimas veikla, ar yra haliucinacijų, sumišimo epizodų, orientacijos sutrikimų, griuvimų ar staigių pokyčių.
Dažnai skiriami kraujo tyrimai, nes kai kurios grįžtamos priežastys gali atrodyti kaip atminties sutrikimai. Gali būti tikrinama skydliaukės funkcija, vitaminas B12, folio rūgštis, bendras kraujo tyrimas, gliukozė, kepenų ir inkstų funkcija, elektrolitai ar kiti rodikliai pagal situaciją.
Taip pat gali būti atliekamas trumpas pažintinių funkcijų testas. Jis vienas pats nenustato demencijos, bet padeda nuspręsti, ar reikia tolesnio ištyrimo pas specialistus.
Kada reikalinga specialisto konsultacija?
Jei šeimos gydytojas įtaria progresuojantį pažintinių funkcijų blogėjimą, žmogus gali būti siunčiamas pas neurologą, psichiatrą, geriatrą arba į atminties sutrikimų vertinimo paslaugas, priklausomai nuo vietinės sistemos ir simptomų pobūdžio.
Specialisto vertinimas gali apimti išsamesnius pažintinių funkcijų testus, artimųjų pateiktą informaciją, funkcijų kasdienybėje įvertinimą, vaistų peržiūrą, nuotaikos vertinimą ir galvos smegenų vaizdinius tyrimus, pavyzdžiui, kompiuterinę tomografiją ar magnetinio rezonanso tomografiją, jei jie reikalingi.
Jei pagrindinė problema atrodo depresija, pirmiausia gali būti gydoma nuotaika: psichologinė pagalba, socialinė parama, fizinis aktyvumas, miego gerinimas, vaistai nuo depresijos ar kelių priemonių derinys. Nemažai vyresnių žmonių, kurie kreipiasi dėl atminties nusiskundimų, pagerėja, kai pradedama tinkamai gydyti depresiją, gedulą, vienišumą, lėtinį skausmą ar miego sutrikimus.
Realūs pavyzdžiai: kodėl teorijos neužtenka?
1 pavyzdys: depresija, atrodanti kaip demencija
79 metų moteris prieš dvejus metus neteko vyro. Pamažu ji nustojo gaminti, retai išeidavo iš namų ir pradėjo pamiršti smulkias užduotis. Dukra įtarė Alzheimerio ligą. Trumpas atminties testas pas šeimos gydytoją buvo prastesnis, bet išsamesnis pokalbis parodė ryškų miego sutrikimą, gedulą, apatiją ir prastą nuotaiką. Gavusi psichologinę pagalbą, socialinę paramą ir gydymą, moteris vėl pradėjo apsipirkti, prisiminti susitikimus ir jos būklė neprogresavo. Be ištyrimo ji galėjo būti per greitai palaikyta sergančia demencija.
2 pavyzdys: lengvas kognityvinis sutrikimas, palaikytas įprastu senėjimu
74 metų vyras gyveno savarankiškai, bet jam darėsi sunkiau prisiminti vardus, orientuotis naujose vietose ir atlikti kelių žingsnių užduotis. Po specialisto įvertinimo jam nustatytas lengvas kognityvinis sutrikimas. Iš pradžių tai atrodė neapibrėžta diagnozė, bet ji buvo naudinga. Per kelerius metus būklė išliko stabili. Žmogus pagerino miegą, sumažino alkoholio vartojimą, pradėjo daugiau vaikščioti ir aktyviau rūpintis širdies bei kraujagyslių sveikata. Jei šeima būtų laukusi, kol sutrikimas taps ryškus, būtų prarasta galimybė veikti anksčiau.
3 pavyzdys: depresija kartu su demencija
82 metų moteriai buvo diagnozuota ankstyva Alzheimerio liga. Daugiau nei metus jos pažintiniai simptomai buvo gana stabilūs, bet vėliau ji tapo uždara, nustojo domėtis pomėgiais ir mažiau bendravo. Šeima manė, kad demencija greitai progresuoja, tačiau pakartotinis įvertinimas parodė depresiją, prisidėjusią prie jau esamos demencijos. Gydant nuotaikos sutrikimą, dalis funkcijų pagerėjo, o priežiūros planavimas tapo aiškesnis.
Šie pavyzdžiai parodo, kodėl svarbu ne spėlioti, o vertinti. Diagnozė lemia gydymą, šeimos lūkesčius, socialinę pagalbą, vairavimo, finansų ir ateities planavimo sprendimus.
Viešasis ar privatus ištyrimas?
Daugelis žmonių pradeda nuo šeimos gydytojo ir toliau tiriami per įprastą sveikatos sistemą. Tačiau laukimo trukmė gali skirtis, todėl kai kurios šeimos renkasi privačią neurologo, psichiatro, geriatro ar neuropsichologo konsultaciją, ypač jei reikia greitesnio atsakymo dėl vairavimo, įgaliojimų, globos, slaugos, gyvenamosios vietos ar socialinių paslaugų.
Privatus ištyrimas neturėtų būti tik greitas testas ir diagnozė per kelias minutes. Kokybiškas vertinimas turėtų apimti simptomų istoriją, artimųjų informaciją, vaistų ir sveikatos būklės peržiūrą, nuotaikos įvertinimą, pažintinių funkcijų testus ir, kai reikia, vaizdinius ar laboratorinius tyrimus.
Vairavimas, veiksnumas, finansai ir priežiūra
Diagnozė nėra tik medicininė etiketė. Ji gali turėti įtakos vairavimui, finansinių sprendimų priėmimui, įgaliojimams, kasdienei priežiūrai, saugumui namuose ir ilgalaikiams šeimos sprendimams.
Ne kiekvienas žmogus, turintis atminties sutrikimų, iš karto praranda savarankiškumą ar teisę vairuoti. Tačiau jei pažintiniai sutrikimai veikia orientaciją, reakciją, sprendimų priėmimą ar gebėjimą saugiai elgtis kelyje, vairavimo klausimas turi būti aptartas su gydytoju.
Taip pat svarbu anksčiau, o ne per vėlai, kalbėtis apie teisinius ir praktinius klausimus: kas padės tvarkyti finansus, kas žinos vaistų planą, kaip bus sprendžiami gydymo klausimai, kokios pagalbos reikės namuose ir kokie šeimos narių vaidmenys.
Kada kreiptis skubiau?
Ne visi atminties pokyčiai yra skubūs, bet kai kurie simptomai reikalauja greitesnio įvertinimo. Skubiau kreipkitės į gydytoją, jei:
- atminties ar elgesio pokyčiai atsirado staiga;
- yra sumišimas, kuris prasidėjo per kelias valandas ar dienas;
- žmogus karščiuoja, yra labai mieguistas ar smarkiai pasikeitęs;
- atsirado kalbos sutrikimas, veido perkreipimas, vienos kūno pusės silpnumas;
- buvo griuvimas, galvos trauma ar sąmonės netekimas;
- žmogus mato ar girdi dalykus, kurių nėra, ir tai nauja;
- kyla pavojus saugumui: paliekama įjungta viryklė, pasiklystama, pamirštami svarbūs vaistai;
- yra minčių apie savižudybę ar savęs žalojimą.
Staigus sumišimas vyresniame amžiuje gali būti kliedesys, infekcija, dehidratacija, vaistų poveikis, insultas ar kita ūmi būklė. Tai nėra tas pats, kas lėtai progresuojanti demencija, todėl reikia medicininio įvertinimo.
Ką šeima gali padaryti prieš vizitą?
Prieš vizitą verta surinkti konkrečius pavyzdžius. Bendras sakinys „jis pamiršta“ mažiau naudingas nei tikslūs pastebėjimai: „tris kartus šią savaitę pamiršo išgerti vaistus“, „du kartus pasiklydo pažįstamoje vietoje“, „nebegeba apmokėti sąskaitų“, „nustojo gaminti, nors anksčiau tai darė kasdien“.
Naudinga užsirašyti:
- kada pokyčiai prasidėjo;
- ar jie blogėja, ar svyruoja;
- kokias kasdienes veiklas paveikė;
- ar yra nuotaikos, miego, apetito ar svorio pokyčių;
- ar buvo netekčių, streso, vienišumo ar skausmo;
- kokie vaistai vartojami;
- ar yra alkoholio vartojimas;
- ar žmogus pats pastebi pokyčius;
- ar yra saugumo rizikų namuose.
Jei žmogus sutinka, artimojo dalyvavimas vizite gali būti labai naudingas. Pažintinių funkcijų pokyčius pats žmogus ne visada pastebi arba gali juos sumenkinti, o depresijos atveju gali manyti, kad „tiesiog nebėra prasmės stengtis“.
Kodėl neverta laukti per ilgai?
Šeimos dažnai delsia, nes bijo, kad diagnozė reikš demenciją. Paradoksalu, bet būtent taip gali būti praleidžiamos būklės, kurios labiausiai laimi iš ankstyvos pagalbos: depresija, miego sutrikimai, vitaminų trūkumas, vaistų šalutiniai poveikiai ar lengvas kognityvinis sutrikimas.
Ankstyvas įvertinimas nereiškia, kad žmogus bus „nurašytas“. Priešingai – jis gali padėti rasti gydomą priežastį, gauti tinkamą pagalbą, sumažinti riziką ir planuoti ateitį tada, kai žmogus dar gali aktyviai dalyvauti sprendimuose.
Apibendrinimas
Demencija, depresija ir lengvas kognityvinis sutrikimas gali atrodyti panašiai, ypač vyresniame amžiuje. Užmaršumas, sulėtėjęs mąstymas, prasta koncentracija, sumažėjusi motyvacija ir sunkumai kasdienėse užduotyse nebūtinai reiškia demenciją.
Geriausias pirmas žingsnis yra kreiptis į šeimos gydytoją. Jums nereikia patiems nuspręsti, ar tai demencija, depresija ar lengvas kognityvinis sutrikimas. Tam ir reikalingas įvertinimas: simptomų istorija, artimųjų pastebėjimai, kraujo tyrimai, vaistų peržiūra, nuotaikos vertinimas, pažintinių funkcijų testai ir, jei reikia, specialisto konsultacija.
Jei artimas žmogus tapo užmaršesnis, mažiau įsitraukęs, sunkiau seka pokalbį, pasikeitė jo nuotaika ar jam darosi sunku atlikti užduotis, kurias anksčiau atlikdavo lengvai, verta kreiptis pagalbos. Ne dėl to, kad reikia bijoti blogiausio, o dėl to, kad tikslus įvertinimas gali atverti tinkamą pagalbą.